Baisogalos dvaras
Baisogalos miestelis išsidėstęs dešiniajame Kiršino upės krante, prie kelio Kėdainiai – Šeduva. Baisogalos apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų, todėl čia išliko nemažai įdomių istorinių vietų.
Baisogalos dvaras yra vienas iš nuo seno Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausiusių dvarų. 1754 m. Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas III (1733-1763) Baisogalos dvarą pavedė valdyti Steponui Koseckiui. Tačiau jau 1769 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764-1795) dvarą atidavė savo giminaičiams Andriui ir Teresei Poniatovskiams. Šie dvarą valdė neilgai ir 1782 m. jo valdymą perdavė Petrui Zarankai. 1822 m. Baisogalos dvaras buvo valdomas grafų Eustachijaus ir Antano Chropovickių, o nuo 1830 m. perėjo Juozapo Komaro nuosavybėn. J. Komaras gyveno Raguvėlėje ir tik retkarčiais pasirodydavo Baisogaloje.
1820-1840 m. vyko didieji rūmų pertvarkymai. Tam reikalingas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami. Valdant Komarams rūmai ne kartą perstatyti, didinti, o praūžus karams – restauruoti. Komarai rūmuose buvo įrengę visus to meto patogumus: vonios kambarius, vandentiekį, veikė centrinis šildymas.
Mirus Juozapui Komarui, dvarą valdė jo sūnus Vladislovas (1810-1896). Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare ir netrukus ūkis tapo vienu iš didžiausių pavyzdinių ūkių Vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, akį traukė parkas.
Po Vladislovo mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat Vladislovas (1885-1941). Vėliau dvarą valdė Vladislovo žmona Ona, o 1900 m. jį perėmė vyresnysis sūnus Vladislovas. Jis vėlgi garsėjo kaip puikus ūkininkas ir pažangių ūkininkavimo idėjų diegėjas. Vladislovas buvo baigęs agronomijos ir ekonomikos mokslus Halės-Vitenbergo universitete Vokietijoje, buvo aktyvus 1900 m. įkurtos Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos narys. Apie 1908–1910 m. jo iniciatyva draugija Baisogaloje (Jadvimpolyje) įsteigė žemės ūkio tyrimų sotį. Stotį išlaikė draugija, jai vadovavo J. Šolcė, Komaras ir kt. Stotis laikoma augalų selekcijos mokslo pradininke Lietuvoje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vladislovas išdrenavo Baisogalos dvaro laukus, ūkiškai sutvarkė mišką. Šio savininko valdymo metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Kaip pasakoja kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė, V. Komaras savo miškų eksploatacijai nuo geležinkelio stoties į Kauno pusę buvo pasistatęs lentpjūvę: „Už jos buvo Komaro miškų girininkijos pasoda ir sodyba. Kai 1918 m. buvo įkurta valdiška Baisogalos girininkija, Komaro įkurta pasoda tapo jos būstine, o 1931 m. įsteigus miškų urėdiją – jos būstine“.
Keitėsi ir dvaro sodyba: 1890–1892 m. prie rūmų iš parko pusės pristatytas naujas flygelis, o 1911 m. simetrijos išlaikymui dar vienas toks priestatas, tarp jų pastatytas prieangis-balkonas. 1911 m. rekonstruotas malūnas.
1922 m. Seimas išleido žemės reformos įstatymą, pagal kurį Baisogalos dvare V. Komarui buvo palikta tik įstatyminė žemės norma - 80 ha. Pagal Žemės ūkio ministerijos planą Baisogaloje turėjo įsikurti pavyzdinis valstybinis ūkis. Tam iš nusavintų dvaro ir aplinkinių palivarkų žemių buvo suformuotas virš 1000 ha žemės masyvas. Vyriausybė, įvertindama Komaro ūkinius pasiekimus, išnuomojo jam visą šį žemės plotą lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigojo pavyzdingai tvarkyti. Taip ir šeimininkauta: pasižymėta dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu, diegtos naujos veislės, ūkio darbai buvo visiškai mechanizuoti, dirvos artos traktoriais, laukai tręšti pačių pasigamintomis dirbtinėmis trąšomis (buvo pastatytas kaulų deginimo fabrikas), modernizuota spirito varykla ir pieninė. Čia stažuodavosi studentai, vežtos ekskursijos, geranoriškai dalytasi patirtimi. Komarų dinastija tęsėsi iki pat 1940 m. Lietuvos aneksijos.
1940 m. atėjus sovietų valdžiai, dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurdintas tarybinis ūkis. Vladislovas Komaras buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą – Karlagą Karagandos srityje. Ten jis ir mirė 1941 m.
Per Antrąjį pasaulinį karą Baisogalos dvaro rūmų patalpose veikė karo ligoninė. Karui pasibaigus – Baisogalos mokykla. 1948 m. ten įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis. 1952 m. dvare įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas. Ratinėje-žirgyne įrengtas vaikų darželis, paskui – instituto bibliotekos knygų saugykla.
Baisogalos dvaras – vienas geriausiai išsilaikiusių dvarų su jam priklausančiais pastatais. Iki šių dienų yra išlikę 19 dvaro sodybą formuojančių elementų. Tai rūmai, arklidė su ratine, oranžerija, svirnas su virtuve, ledainė, namas, kluonas, spirito varykla, tvartas, karvidė, garažas, kalvė, šulinys, parkas, tvora, vartai.
Baisogalos dvaro ansamblis formavosi trimis etapais. Pirmasis – 1796-1830 m., kada suformuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su virtuve, pagrindinis kelių tinklas). Antrasis – 1830-1896 m., per kurį sodybos teritorija išplėsta, įveisiamas parkas. Šiuo periodu praplečiami rūmai, pastatoma ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, formuojasi ūkinis gamybinis sektorius. Trečiasis etapas – 1896-1912 m., kada toliau vystoma gyvenamoji reprezentacinė zona. Pastatų architektūra atspindi dvaro sodybos raidą daugiau kaip per 130 metų. Galima rasti vėlyvojo klasicizmo, įvairių istorizmo laikotarpio krypčių.
Centriniuose rūmuose ryškūs iš Peteburgo architektūros mokyklos atkeliavę rusų ampyro bruožai, secesijos dekoro elementai. Tai dviaukštis, griežtos simetriškos struktūros pastatas. Į stačiakampį korpusą su rizalitais kraštuose įsiterpusi rotonda, dengta kupolu su mažyčiu bokšteliu. Rotondos kupolą iki Pirmojo pasaulinio karo puošė Mikelandželo skulptūros kopija, per karą sunaikinta. Pagal projektą rotonda turėjo būti iš parko pusės, tačiau atsiradus priestatams į ją perkeltas pagrindinis įėjimas ir vestibiulis. Rotondos antrą aukštą juosia balkonas su metaline baliustrada, trečiasis papuoštas girliandų ir karo atributų reljefais. Rotonda – pagrindinis rūmus puošiantis akcentas tiek iš išorės, tiek ir viduje. Prabangiame vestibiulyje (buvusiame salone) ratu išdėstyta 12 dorėninių kolonų. Tai reprezentatyviausia rūmų dalis. Antrame aukšte – rotondinė šokių salė.
Ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, šulinys – neogotikinių bruožų turintys romantizmo laikotarpio statiniai. Oranžerijai būdingi neorenesansinio romantizmo bruožai. 2008-2009 m. dvaro rūmais restauruoti, paremontuoti ir kiti statiniai.
Dvaro kompleksas, iš kurio technikos istorijai svarbūs išlikę architektūriniai pastatai – vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė, 1997 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Dvaro vėjo malūnas vertingas kaip praeities specifinės gamybinės paskirties objektas, be to, vienas iš gražiausių mūrinių vėjo malūnų Lietuvoje. Tai kūginio tipo trijų aukštų piramidės formos aštuoniakampis su apėjimo galerijomis, papuoštas arkomis. Kiekvienas iš trijų aukštų yra skirtingo stiliaus: pirmas aukštas – klasikinio, antras – renesanso, trečias – gotikinio. Malūnas veikė iki 1954 metų. 2008 metais paskelbtas kultūros paminklu. 2009-2011 m. vyko malūno restauracija, pastatas užkonservuotas. Spirito varyklos pastatas reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės gamybinės zonos kompozicijoje, o kalvėje ir šiandien būtų galima atkurti ir demonstruoti kalvystės meną. Šiuo metu malūnas, spirito varykla ir kalvė nenaudojami pagal pirminę savo paskritį: malūnas neeksploatuojamas, o spirito varykla ir kalvė naudojami kaip sandėliai.
Ratinė-žirgynas statytas XIX a. pr. Iš vienos pusės tai vienaaukštis, iš kitos – dviaukštis pastatas. Viršutinę pastato dalį užėmė ratinė, o pusrusyje buvo tvartas važiuojamiesiems žirgams, patalpos pakinktams laikyti ir vežėjams gyventi. Virtuvė-sandėlys statytas XIX a. pirmame ketvirtyje. Pastato pusrusyje buvo vaisių ir kitų maisto produktų sandėliai. XIX a. trečio ketvirčio pabaigoje ar truputį vėliau pastatyta ledainė. Kol buvo naudojama pagal paskirtį, ją supo tankus medžių ir krūmų želdynas. Vėliau ledainė pritaikyta kitoms veikloms, joje iškirstos durys ir langai. XIX a. pab. arba XX a. pr. pastatytas šulinys vandeniu aprūpino rūmus ir virtuvę. Panašiu metu pastatyta ir oranžerija.
Kumetynas statytas apie XIX a. vid. Pasakojama, kad jį statė Komaro baudžiauninkai po lažo darbų, veltui, prievaizdų mušami rimbais, jei sustodavę pailsėti. Kumetyne gyveno viengungiai dvaro tarnai, veikė valgykla. Tai buvo bendrabučio tipo pastatas.
Rūmus supa 12 ha ploto parkas, įkurtas dar XIX a. Parko grožį paryškina jo priekyje esanti trijų tvenkinių grupė. Dviejų didžiųjų tvenkinių vandens paviršiuje atsispindi parko želdiniai lyg praplėsdami parko erdvę. Tarp tvenkinių pastatytas tiltas, kurį puošią dvi liūtų skulptūros. Vakarinėje parko dalyje yra 0,5 ha ploto tvenkinys su salele, į kurią veda medinis tiltukas. Parko kompozicijos centras – rūmai ir prieš juos esanti veja, apsodinta dekoratyviniais medžiais. Anksčiau joje buvo gėlynai, kuriuose iš įvairių spalvų gėlių buvo išsodinti Komarų giminės herbai. Šiaurinėje parko pusėje yra plytinė atvirų pusapvalių angų tvora, kurios angos užtaisytos mediniais keturkampiais strypais, sudarančiais išskleistos vėduoklės formą. Parke nemažai egzotinių veislių medžių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos. Vienos iš alėjų gale – dekoratyvūs dvaro vartai. Tankiausiai parkas apsodintas prie kelio. Anksčiau šioje vietoje parkui buvo auginami medeliai.
Baisogalos dvaro ansamblis – vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų Lietuvoje. Jau daugelį metų juo rūpinasi čia įkurtas Lietuvos gyvulininkystės institutas, pratęsdamas dvaro paskutinio savininko Vladislovo Komaro ūkininkavimo tradicijas bei pavyzdinio ūkio statusą. Čia atliekami ilgalaikiai moksliniai tyrimai, susiję su gyvulių veislių gerinimu, selekcijos ir veisimo metodų tobulinimu, senųjų veislių genofondo išsaugojimu, gyvūnų mitybos, šėrimo bei pašarų gamybos ir paruošimo problemomis. Mokslinė veikla puikiai dera su kūrybine ir menine – kultūrine. Dvaro rūmuose rengiamos konferencijos, poezijos šventės, parodos, koncertai.
Baisogalos dvaras Komaro laikais (XX a. 3-4 deš.). Autorius nežinomas. Nuotrauka iš L. Vedaro asmeninio albumo
Baisogalos dvaras Komaro laikais. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Baisogalos gimnazijos muziejaus.
Baisogalos dvaras Komaro laikais. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Baisogalos gimnazijos muziejaus.
Baisogalos dvaras Komaro laikais. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Baisogalos gimnazijos muziejaus.
Raštinė 1972 m. Autorius J. Virkutis. Nuotrauka iš Baisogalos gimnazijos muziejaus.
Vakarinė rūmų dalis 1972 m. Autorius J. Virkutis. Nuotrauka iš Baisogalos gimnazijos muziejaus.
