Juozas Vidmantas Ramanauskas

Gimė 1939 m. rugpjūčio mėn. 31 d. Panevėžio rajone, Mundeikių kaime ūkininkų šeimoje. Mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, bet, nebaigus pirmos klasės, su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Sibire, todėl buvo patyręs nemažai vargo ir nepriteklių- alkanų dienų, šaltų naktų, tačiau atkakliai siekė mokslo. Sibire baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Krasnojarsko medicinos institutą. Baigęs medicinos studijų du kursus, sugrįžo į Lietuvą. Labai nenoriai buvo priimtas į Kauno medicinos institutą. Institute įgijo gydytojo terapeuto specialybę ir, gavęs paskyrimą, 1964 m. atvyko į Baisogalą. 1973 m. J. V. Ramanauskas vedė Izabelę Poškaitę (medicinos darbuotoją), užaugino du vaikus: Vidą ir Evaldą. Evaldas pasirinko architekto specialybę, o dukra Vida pasekė tėvo pėdomis, tapo gydytoja. Visus 45 savo darbo metus gydytojas J. V. Ramanauskas paskyrė šeimai ir Baisogalos apylinkės žmonėms. Nuo 1981 iki 2001 metų ėjo Baisogalos ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas. Pablogėjus sveikatai, nuo 2001 metų dirbo šeimos gydytoju. Gydytojas J. V. Ramanauskas buvo labai ramus, bet jautrus kito nelaimei, dėmesingas ir jaunam, ir senam, visada surasdavo laiko prašančiam jo pagalbos ar tai būtų diena, ar naktis. Neatsisakydavo padėti ligoniui net tada, kai pats jau sunkiai sirgo. Savo darbą dirbo tyliai, atrodė nepastebimai - pats nereikalaudamas ypatingo dėmesio, išskirtinumo. Vadovaujant J. V. Ramanauskui ligoninė persikėlė į naujas patalpas (buvusi eksp. Ūkio kontora), kurias atidavė Baisogalos žemdirbiai. (1998 spalio mėn.). J. V. Ramanauskas gyveno uždarą gyvenimą - jį retai matydavome šventėse, minėjimuose, bet jį visada surasdavo tas, kuriam gydytojo pagalbos labiausiai reikėjo. J. V. Ramanauskas mokėjo žmogų suprasti ir nepasmerkti, o kai reikėdavo galutinai įtikinti, pasitelkdavo humorą ir tai nuginkluodavo nepasitikintį.

J. V. Ramanauskas mirė 2009 m. vasario mėn. 7 d. Didžiulio žmonių būrio palydėtas, amžinojo poilsio atgulė Baisogalos žemėje, Piepalių kapinėse. Velionis buvo gydytojas iš pašaukimo. Tiek medikų, tiek viso Baisogalos krašto bendruomenei imponavo jo profesionalumas, kruopštumas, pareigingumas. Per 45 darbo metus net kelios baisogališkių kartos patyrė gydytojo dėmesingumą, atidumą ir žmogišką šilumą.