Koplytstulpis

Nuo seniausių laikų Baisogalos miestelio gale, prie Kiršino, stovi vienišas, grakštus koplytstulpis. Net ir seniausieji baisogaliai nežino, nei kas, nei kada ir dėl ko jį čia sumūrijo. Sąjūdžio laikais jį apleistą, jau aptrupėjusį suremontavo Baisogalos sąjūdiečiai, šalia sodino ąžuoliukus. Tačiau koplytstulpį remontuojantieji apie jo kilmę nieko nežinojo. Vieni kalbėjo, kad koplytstulpis sumūrytas Kristaus gimimo tūkstantmečio jubiliejaus proga. Kiti kalbėjo, kad jis atsiradęs pagerbiant 1831–1864 metų sukilimų aukas.

Tik neseniai šio statinio kilmę išaiškino profesorius Vladas Žukas. Jis, remdamasis knygnešio Juozo Zaukos ir kitų rašytiniais šaltiniais ir savo tyrimais, nustatė ir knygoje „Baisogala“ paskelbė vienišojo koplytstulpio karališkąją kilmę. Jis rašo, kad koplytstulpį pastatęs karalius Vladislovas II, t. y. Jogaila, krikščionybės įvedimui Lietuvoje 1414 metais atminti. (Prof. V. Žukas primena, kad tais metais Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas pradėjo krikštyti žemaičius).

Koplytstulpis sumūrytas šalia pagrindinių tų laikų kelių sankirtos prie Kiršino upelio. Prof. V. Žukas rašo, kad žemaičių krikštas buvo aprašytas ir tam įvykiui skirto koplytstulpio vaizdas buvo paskelbtas lenkiškame laikraštyje „Besiada Literacka“ 1886 m. ir 1905 m. vasario mėnesio „Lietuvių laikraštyje“. Jame iš lenkiško laikraščio perspausdinta koplytstulpio nuotrauka. Dar paminėta, kad anksčiau prie koplytstulpio buvusi pritvirtinta metalinė lenta su įrašais, bet apie 1874 m. jai nukritus šią lentą sulaužė, ir moterys ją panaudodavo krosniadangtėms. Taip apie statinį dingo visa informacija.

Baisogalos dvarininkas Vladislovas Komaras 1901 metais šį koplytstulpį restauravo, bet jokio įrašo apie jį nepaliko.

Dabar, remiantis prof. Vlado Žuko paskelbtais duomenimis, reikėtų nudengti koplytstulpio paslapties šydą ir atminimo lentoje paskelbti apie jo garbingą karališkąją kilmę.

Koplytstulpis pergyveno ir daugybę gamtos stichijų, bet Apvaizdos dėka jis ir šiandien puošia Baisogalą. Didžiuokimės, baisogaliai, turėdami tokį gražų, vienintelį visame krašte seną istorinį paminklą.

Parengta pagal Elenos Šveistienės pasakojimą