Edvardas Bielokopitovas

Edvardas Bielokopitovas gimė 1955 m. kovo mėn. 03 d. Baisogaloje, Radviliškio rajone.

Gimė šeimoje, kurioje neginčytina viena: šeimos potraukis prie grožio, persiduodavęs iš kartos į kartą ir tapdavęs gyvenimo norma. Edvardui tai prasidėjo dainomis. Girdėtomis iš tėvų, nuolat skambėdavusiomis jo gimtajame Berlyne. Taip anuomet vadindavo Baisogalos pakraštyje buvusį dvaro kumetyną. Įsiklausydavo, įsimindavo, pats pasimėgaudamas traukdavo. Liaudiška daina būdavo tarsi dar vienas gausios, septynių vaikų, šeimos namiškis, džiuginęs ir gaivinęs varge. Tokia išliko ir iki šiol, nors duonos iš to niekada nevalgiau". Edvardas dėkingas mokytojui Vladui Skujai už dainavimo pamokas. Pomėgis dainuoti ilgainiui tarsi atvėrė visą Edvardo gebėjimų skrynelę. Jei kam nuo remontuotos krosnies likdavo molio, tuoj Edvardas prilipdydavo įdomiausių balvonų". Iš medžio jam vieni niekai būdavo pridrožti švilpynių, šautuvėlių kaimo vaikams. Mokykloje vienas pirmųjų dramos, darbščiųjų rankų būreliuose, o kur dar paslapčia rašomos eilės. Išmoko groti mušamaisiais instrumentais, savarankiškai, beveik virtuoziškai įvaldė fleitą.

1973 m., baigus Baisogalos vid. m-la, Edvardui Bielokopitovui buvo pranašaujama menininko profesionalo karjera, tačiau baigėsi nesėkme, stojant į aukštąją mokyklą, bet iš pasirinkto kelio nebeišsuko. Giminingų mokslų ragavo kitose mokyklose, į juos gilinosi savarankiškai. Penkiolika metų dalyvavo garsiame Skriaudžių (Prienų raj.) Kanklių ansamblyje ir su juo koncertuodavo visoje šalyje. Bet traukė gimtinė ir grįžo Baisogalon. Grįžo tam, kad atvertų savo skrynelę, padovanotų gebėjimų vaisius. Viską, ką sukaupė savyje per kūrybingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Grįžo Edvardas puošti Baisogalos ir visos seniūnijos. Puošti dainomis, muzikavimais, medžio ir metalo darbais. Keli dešimtmečiai sieja Edvardą su liaudies kapela ,,Žvangulis" - dainuojantis, mušantis būgnus, virtuoziškai grojantis lapine armonikėle, o koks nuotaikingas pasakorius, jei reiks ir koncerto vedėjas - toks puikus kolektyvo dalyvis. Pamažu įsijungė ir į folkloro kolektyvą „Dainoriai". Ir šiuo metu liaudiško muzikavimo ir dainavimo pajautimu Edvardas padeda kelti kolektyvo profesionalumą. Edvardas dainavo chore, nuo pat įsikūrimo yra Baisogalos vyru ansamblio „Dainava" dalyvis, vienas iš tų, kurie per trumpą laiką pelnė aukštą kolektyvo įvertinimą Edvardas Bielokopitovas, kaip Baisogalos atskirojo šaulių būrio narys dalyvauja LŠS meno kolektyvų apžiūrose ir baigiamosiose šventėse. Kaip solistas-instrumentalistas (lapinė armonikėlė) laimi laureato vardą. O kaip vingiuoja balvonų“ darytojo kelias? Ne tik pats gražius darbus dirbina, bet jau ir savo mokinių turi. Pakiršinio amatų centre visa grupė moksleivių pasekėjų - medžio drožėjų. O kur dar seminaruose, jaunimo pleneruose paskleista patirtis. Edvardas nuo 1978 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Jo darbai puošia ne tik mūsų rajoną, bet ir išsibarstę po visą Lietuvą.

Edvardą Bielokopitovą labiausiai traukia šalies istorinės temos, aktualūs įvykiai. Gal todėl ir puikuojasi Baisogaloje paminklas Knygnešiui, gimė mintis Tūkstantmečio ženklui, Atgimimo laikotarpiu - Vytis ir daugybė kitų proginių darbų. Ar lankėtės Baisogalos parke, Meilės saloje? Lieptelis, tai Edvardo darbas. Parko suoliukai pailsėti. Viską mato meistro akis, o vis dar padūkusi siela, jaučia. Ilgam išliks baisogaliečių atmintyje trys patrankos šūviai, paleisti miestelio 470 m. jubiliejinės šventės metu, iš patrankos, pagamintos kartu su klasės draugu Sigitu Nainiu. Verta prisiminti, kad Edvardas pelnė ir seniūnijos anekdotų Karaliaus vardą. Tai toks žmogus, Edvardas žmogus, kuriam kūryba yra tapusi gyvenimo norma.